Po nedidelį žingsnelį

Norint įgyvendinti ilgalaikį ir tvarų elgesio pasikeitimą (gal kam artimiau skambės, transformaciją), vienas iš galingiausių įrankių yra nedideli žingsneliai. Maži, gal net mikroskopiniai žingsniai, kartais yra efektyvesni už grandiozinius, stresą keliančius ir, galiausiai, dažnai niekada dienos šviesos nepasiekiančius veiksmus.

Suprantama, kad neretai būdami nepatenkinti tam tikra gyvenimo dalimi (asmenine ar profesine), dažnai galvojame, kad reikia imtis drastiškų pokyčių. Nusistatome DIDŽIUOSIUS TIKSLUS ir vedami naujai užplūdusios energijos imamės revoliucijos. Vienu metu bandome imtis VISKO ir keisti VISKĄ. Aišku, visa tai atliekame turėdami pačius tyriausius ketinimus.

Didysis iššūkis pasireiškia tose smegenų srityse, kurios mumyse vystėsi šimtus tūkstančių metų (?!). Nors protas ir supranta pokyčių naudą įgyvendinant Didžiąją Pokyčių Revoliuciją, visi šie pokyčiai iššaukia baimes kitose smegenų vietose, kurios labiau mėgsta tai, kas sena ir įprasta. Galbūt nemalonu, gal skaudu, tačiau tai dažnai jau įprasta ir komfortiška. Ne veltui kai kurių engiamų tautų žmonės ilgus metus nesukyla, nes, regis, tiesiog prie to jau priprato (kaskart, kai aplanko ši mintis, nesuprantu kodėl, bet pagalvoju apie Šiaurės Korėją). Toji smegenų dalis nemėgsta streso, sukeliamo vykdant naujuosius pokyčius, ir, jučia ar nejučia, kviečia bei vilioja grįžti prie senųjų įpročių. Blogiausia yra tai, kad grįžtame prie senųjų įpročių net žinodami, kokie jie yra neproduktyvūs, nesveiki ar tiesiog verčiantys mus jaustis nelaimingais.

Apmaudu yra tai, kad nepavykus žengti šio kilometrinio žingsnio, vedami nesėkmės ar pralaimėjimo jausmo grįžtame ne tik į starto poziciją, bet ir šiek tiek už jo. Tokios situacijos kaip „viskas, nuo kitos savaitės mesiu svorį …“, priveda prie to, kad grįžtame prie senųjų įpročių ir norėdami numalšinti pralaimėjimo “skausmą” pridedame papildomą kilogramą karamelinių ledų ant viršaus).

O, bet, tačiau … Kaip liaudis sako: “Neskubėk ir būsi pirmas”. Taip yra ir su nedideliais, pokyčių žingsneliais. Pasitelkę juos apgauname tą komforto išsiilgusią smegenų dalį. Taip, po truputi smegenyse tarp neuronų formuojasi naujos jungtys, kurios laikui bėgant ten išlieka ilgam, naujų įpročių pavidalu.

Norisi pradėti sportuoti? Galima bandyti nuo sausio 2d., įsigijus metų abonementą artimiausiame sporto klube, eiti prakaituoti kas antrą dieną po valandą ar dvi … Tikėtina, kad kantrybės pakaks tik ateinančioms trims ar keturioms savaitėms. Arba, galima judėti po vieną žingsnelį – pavyzdžiui, pradėti ryte vos atsikėlus daryti po du pritūpimus ir du atsilenkimus. Kitą savaitę, jau tris pritūpimus ir tris atsilenkimus. Dar kitą savaitę – keturis pritūpimus, keturis atsilenkimus ir vieną prisispaudimą. Po pusmečio, net nebejaustume, kad kai kuriuos pratimus atliekame po penkiasdešimt kartų ir dar net su keliais pakartojimais.

Puiku išsikelti aukštus tikslus, verčiančius pasitempti! O juos pasiekti mums padės maži žingsneliai. Panašiai, kaip projektų valdyme – etapai, veiksmų planai, tarpiniai tikslai ir pan. Tokiu būdu ta pati komanda (JŪS) gali dirbti ir su daug projektų, einančių vienas po kito ar lygiagrečiai, ir pasiekti ilgalaikių sėkmių.

P.S.

Aišku, kaip visos taisyklės turi išimtis, taip turi ir ši. Kartais dideli persilaužimai įvyksta netikėtai ir nepaaiškinamai. Taip kažkada buvo ir man, su rūkymu – mėginau įvairiausius būdus ir dešimtis kartų “mečiau”. Pažįstami vis juokaudavo – ”sakai, vėl mėginsi? O gal šį kartą ims ir pavyks?”. Ir pavyko – kažkurią dieną ryte prabudus pasakiau sau – “gana”. Štai, bėga jau 7-ti metai, kai raukiu nosį prie kiekvieno rūkančio (dabar, dar ir “kaitinančio”). O gaaaal… Ankstesni mėginimai mesti buvo mažyčiai žingsneliai, kurie vieną dieną susilipdė į Didžiąją Pokyčio Revoliuciją? Ar, kažkaip taip, panašiai 🙂